Sceninis jaudulys
Šiandien turbūt pirmą kartą pajaučiau ką reiškia jaudintis vaidinant. Šiandien teko vaidinti ištrauką iš ‘Romeo ir Džuljetos” pagal Šekspyrą. Eiluotas kūrinys buvo knygoje ir man teko su draugais vaidinti Romeo. Žinoma žodžių gavau daugiausia ir maniua, kad gerai juos moku. Bent jau namie pasakoti mamai ar sesei sekėsi tikrai neblogai.
Likus keletai minučių iki vaidinimo reikėjo surasti priemones, kurios galėtų pakeisti kardus ;] Taigi teko bėgti į lauką ir ieškoti špagų, kurias puikiai atstojo nupjauto medžio šakelės… Atėjo pamoka ir pagaliau tenka vaidinti. Rodos viskas bus gerai, tačiau tik pradėjus sakyti pirmuosius žodžius viskas tarsi išgaravo ir teko greitai galvoti ką nors kita. Dabar suprantu kaip sunku yra žmoniems, kurie vaidina ilgus kūrinius ir jeigu netvirtai moka žodžius. Iš tikrųjų vaidinti tampa beveik neįmanoma ir labai labai sunku.
Tačiau rezultatas puikus. Neskaitant to, kad pusė teksto buvo pačių sugalvota visi trys (vaidinom grupelėmis) gavome po 10 :) Jėga.
jo.. kardai tai geri tavo buvo. tik kad manes vos neuzmusei :( nieksas.
Mind43
Balandis 19, 2007 at 1:23 pm
dar kažkas prisikabino, kad mano rūbai neatitinka… Juk tokiais prieš 1000 metų žmonės vaikščiojo :D
lucosius
Balandis 19, 2007 at 1:28 pm
Žinau ką reiškia vaidinti eiliuotą kūrinį ir nemokėti žodžių. Žymiai lengviau neeiliuotame, kai žinai prasmę ir gali improvizuoti. Tarkim aš teatro būrelyje niekada nesimokau žodžių. Jau geriau improvizuoti, negu susikausčius stovėti scenoje ir kai pamiršti ką sakyti visas veiksmas užstringa.
Logius
Balandis 20, 2007 at 6:46 pm
Logius žinok ir man teko improvizuoti :D Tokių nesamonių prisakiau :D pavyzdžiui, kad aš siaubūnas, o ne bjaurybė :DD
lucosius
Balandis 20, 2007 at 7:00 pm